Kas yra menas? Kaip jis veikia žmogų?

11303637_10205876226576232_1527447093_n

„Žinok, jog visi turtingi, puikūs ir šlovingi kūriniai
kyla iš vienui vienos Mano didybės kibirkštėlės.“ („Bhagavad-Gita“ 10.41)

 

Kuriantys bei mėgstantys meną kartas nuo karto užduoda sau klausimą: kas gi vis dėlto yra tas menas? Kaip apibrėžti ir įvardyti šios įvairialypės „stichijos“ esmę? Mūsų laikų kultūrologai, menotyrininkai, filosofai pateikia aibes teorijų. Visi subjektyvūs vertintojai remiasi savo skoniu ir suvokimu, todėl kiekvienas kūrinys ar reiškinys susilaukia pačių įvairiausių nuomonių. Pabandykime pažiūrėti per dar vieną požiūrio tašką – kaip meną ir apskritai kultūrą galėtume įvardyti bei suvokti remdamiesi senovės šventųjų išminčių mokymais, išdėstytais Vedose.

Senovės raštai teigia, kad visa, kas mus supa materialiame pasaulyje, taip pat ir menas, yra priemonės. Menas tai viena stipriausių, didingiausių priemonių, kuria gali naudotis žmogus. Ši priemonė yra skirta žmogaus sąmonei. Menas sąmonę veikia trimis pagrindinėmis kryptimis: ją kelia, smukdo arba dirgina (apgauna). Konkreti priemonės paskirtis atsiskleidžia nuo to, kas ją naudoja ir su kokiais motyvais tai daro. Ji gali tapti vaistais, padedančiais autoriui bei visai žmonijai, bet ji gali būti ir nuodai, kenksmingi tiems, kas jų paragaus, ir tiems, kas juos kuria. Žinome, kad kiekvienas vaistas gali tapti nuodu ar žalingu narkotiku, priklausomai nuo to, kaip jis vartojamas, bei atvirkščiai – kiekvienas nuodas gali būti panaudotas geram tikslui: tinkama doze ir ypatingomis aplinkybėmis jis gali veikti kaip gydomoji priemonė. Ar išlaikyta reikiama riba – rodo rezultatai, t. y. parodo laikas.

Remiantis senovės šventraščių mokymais, viskas, ką mes veikiame savo kasdieniame gyvenime, atitinka vieną iš trijų kategorijų, Rytuose vadinamų „gunomis“ (dažniausi vertimai yra „virvė“ arba „savybė“). Per šią pasaulėžiūrą pažvelgę į meną galime daug lengviau suvokti, kas yra tas menas kiekvienu individualiu atveju.

Pirmoji kategorija – „neišmanymas“

Nei autorius, nei žiūrovai nesuvokia kūrimo motyvų ir poveikio, o rezultatai veikia destruktyviai, žalingai, smukdo sąmonę, nors niekas to nesupranta. Ši „guna“ dar apibūdinama kaip „tai, kas paslepia būtį“. Amžini jos palydovai: baimė, kančia, depresija, beprotybė, nežinomybė, liguistumas, tingumas, parazitavimas, prievarta ir žalingi įpročiai. Šis sąmonės lygmuo veda į neveiklumą, degradaciją, išprotėjimą, iliuziją ir kitą gimimą žemesniuose pasauliuose arba gyvūnų karalystėje.

Antroji kategorija – „aistra“

Aistra geriausiai pažįstama visiems kuriantiems bei besidomintiems menu, nes be jos negimsta niekas. Tačiau jei šis bruožas būna esminis ir dominuojantis, jei nėra aukštesnio tikslo, tuomet tokį meno kūrinį ir jo aplinką gaubia streso, nerimo, permainingumo, akiplėšiškumo, perdėtų pastangų dėl asmeninės naudos, nestabilumo, puikybės, tuščiavertiškumo bei juslinių arba materialių prisirišimų šydas. Ši „guna“ dar apibūdinama kaip „tai, kas nuspalvina, apgauna būtį“. Toks sąmonės lygmuo veda į stiprius prisirišimus prie materialios veiklos, į godumą, manipuliacijas, aferas, ligas, klaidingą savęs ir aplinkos suvokimą, kitų ramybės drumstimą ir ruošia žmogų pakartotinam gimimui Žemės tipo planetose.

Trečioji kategorija vadinama „dorybe“

Toks menas daug kam gali pasirodyti paprastas, nuobodus arba atvirkščiai – per daug sudėtingas ir atsiskleidžiantis tik didesnio atidumo dėka, reikalaujantis tam tikros vidinės kvalifikacijos. Ši „guna“ dar apibūdinama kaip „tai, kas atskleidžia būtį“. Amžini jos palydovai – švara, savikontrolė, pareiga, pagarba, kantrybė, sąžiningumas, labdaringumas, juslinio pasitenkinimo atsisakymas, vidinė pilnatvė, sąmoningumas. Šis sąmonės lygmuo veda į ramybę, teisingumą, žinojimą ir kitas gerąsias savybes, ruošia žmogų gimimui rojaus planetose, išminčių pasauliuose arba kilnioje šeimoje Žemėje.

Išvardintos kategorijos gali sudaryti įvairias kombinacijas, tačiau dažniausiai pats kultūros objektas, kūrinys ir autoriaus motyvai labai lengvai išduoda, kuri iš išvardintų prigimčių dominuoja.

Menas už materialių matavimų ar kategorijų ribos

Yra ir ketvirtoji kategorija. Ji nesusijusi su trimis prieš tai išvardytomis „gunomis“, arba „virvėmis“, nes neriša, nesupančioja materialiomis pinklėmis, neveda į tolesnius atoveiksmius, o, priešingai, išlaisvina iš jų. Išminčiai apibūdina tai kaip „pakilimą virš trijų gunų“, todėl tai vadinama transcendencija (tai, kas nesuvokiama materialiu požiūriu). Idėjos, veiksmai ir kūriniai šioje kategorijoje pasižymi tuo, kad jie susiję ne su jusliniais ar materialiais, o su dvasiniais norais ir dalykais, t. y. su vidiniu „aš“ – siela, ir su viso ko šaltiniu – Dievu. Ši kategorija taip pat gali būti persipynusi su anksčiau minėtomis, tačiau pats kūrinys dažniausiai lengvai išduoda tai, kas dominuoja, kas yra prioritetas.

Pažvelgus poetiškai, mūsų kalboje žodis „menas“ yra neatsiejamas nuo kitų dviejų panašiai skambančių žodžių „melas“ ir „meilė“. Pasigilinę pamatysime, kad ši trijulė yra amžini ir neatsiejami draugai bei priešai tuo pačiu metu. Meno kūrinio ir jo pasaulio esmė taip pat išsiduoda pagalvojus, kuris iš pastarųjų trijų žodžių labiausiai tinka, norint apibūdinti konkretų kūrinį. Noras apgauti, manipuliuoti, pakenkti, atimti, išnaudoti – tai menas dėl melo. Noras nustebinti, sužavėti, pritraukti, apsvaiginti – tai „menas dėl meno“. Noras duoti, padėti, atskleisti tiesą ir pasitarnauti – tai menas dėl meilės.

Taigi, turime vieną įrankį – meną – ir daugybę galimų pasekmių, kurias lengva nuspėti, jei prisimenami šie paaiškinimai. Meno kūrėjų, mokytojų, specialistų, vertintojų, gerbėjų bei mėgėjų pareiga turėtų būti suprasti šią paprastą logiką, į ją atsižvelgti bei paaiškinti ją kitiems. Priešingu atveju menas lieka dar vienu įrankiu, kurio paskirtis nesuvokta, o rezultatai – beprasmiai.

Filosofinės spekuliacijos neturi ribų, tačiau privalome žiūrėti praktiškai. Menas, lygiai kaip ir maistas, duos savo rezultatus kiekvieno gyvenime. Nuo maisto poveikio organizmas gali išsivalyti pakankamai greitai. O meno ir visos kultūros įtaka – programa, įrašyta prote ir širdyje – gali išlikti labai ilgai. Taigi stenkimės suvokti, koks menas mums kenkia, koks dirgina ir apgauna, koks skatina harmoniją ir gerųjų savybių augimą, o koks kelia į mūsų dvasinės prigimties suvokimą bei pažintį su visatos kūrėju.

O ką daryti norintiems išlaikyti tokią skaidrią sąmonę, kuri galėtų pastebėti ir suvokti visus šiuos dalykus kasdienybėje? Rekomendacija labai paprasta – tereikia reguliariai semtis įkvėpimo iš aukštesnių šaltinių, pagrįstų vidine švara, sąmoningumu, aprėpiančių visatą plačiau nei leidžia materialaus pažinimo skraistė. Tokie šaltiniai – tai didieji pasaulio šventraščiai, maldos bei mantros, tiesos keliui atsidavusių išminčių gyvenimo pavyzdžiai ir mokymai.

Žinoma, šis straipsnis yra tik vieno žmogaus ieškojimų ir pastebėjimų rezultatas. Kiekvienas iš mūsų, gyvendamas sąmoningai ir remdamasis autoritetingais, amžių patvirtintais mokymais, gali atrasti ir suprasti dar daugiau – taip savo veiklą ir kelią padarant vis prasmingesnius ir turinčius vis grynesnį tikslą.

 


Informaciją surinko: Andrius Vyšniauskas

Šaltiniai išsamiai aprašantys tekste minėtas sampratas:
„Bhagavad-Gita kokia ji yra“ ir „Srimad Bhagavatam“

Tekstas iš:
Balarama